„Nors vasara – atostogų metas, tačiau aš visuomet norėjau kažką veikti. Kiekvienas atostogas stengiuosi praleisti aktyviai, kuo daugiau keliauti, tad ir šią vasarą norėjau kažko naujo ir nepatirto. Savanoriško darbo stovykla Vokietijoje atrodė puikiausia vieta realizuoti visas savo svajones“ – teigia Gabija Tamulaitytė, vasarą praleidusi savanorių stovykloje Vokietijoje. Nepaisant to, kad mergina šiuo metu pasinėrusi į dvyliktos klasės mokslus, ji vis dar su mumis dalijasi patirtais įspūdžiais bei įgytomis gyvenimo pamokomis.
Nuo ravėjimo darbų iki kelionių po Miuncheną
„Rinkdamasi stovyklą pirmiausia kreipiau dėmesį į darbo pobūdį - norėjau dirbti gamtoje. Antrasis kriterijus buvo vieta, todėl išsirinkau nuostabų kurortinį miestelį prie Tegernsee ežero, Alpių apsuptyje, visai netoli Miuncheno“. Gabija stovykloje dirbo tris dienas per savaitę – kartu su kitais savanoriais tiesė pasivaikščiojimo takus į Andų kalnus, rūpinosi šalia kelio vešinčiais krūmynais ir gėlynais. Anot pašnekovės, darbo dienos Vokietijoje buvo įtemptos: reikėjo keltis septintą valandą ryto, po pusryčių naujai pasidalinti darbus ir gerą pusdienį rūpintis kalnuose įsikūrusia vietove. Ilgas triūsas atsipirkdavo: savanoriai po darbo vakare rasdavo jau garuojančią vakarienę ir linksmybes. „Laisvomis dienomis stengdavomės keliauti po Miuncheną, Salzburgą bei kitus artimus miestus, bet mane labiausiai žavėjo kopimas į kalnus, žygiai dviračiais aplink ežerą ar tiesiog pasivaikščiojimai gamtoje. Laisvu metu turėjome pakankamai veiklos pačiame miestelyje, eidavome maudytis ežere ar baseinuose po atviru dangumi“ – apie patirtus po darbo malonumus prabyla Gabija.
„Savanorystę turime suprasti kaip natūralų reiškinį“
Pasak merginos, savanoriavimas Vokietijoje padėjo įgyti dar daugiau tolerantiškumo kitataučiams bei kitaip mąstantiems žmonėms. „Sunku buvo suprasti korėjietę, kuri niekuomet nesakydavo žodžio „ne“, bet visuomet darydavo taip, kaip jai reikia. Kartais buvo sunku su šypsena ragauti maistą, kuris nė kiek neprimena to, kas valgoma. Ši stovykla suteikė galimybę susipažinti su daugybe skirtingų ir įdomių žmonių, kuriuos po trijų savaičių galiu vadinti savo draugais“ – apie patirtį kalba Gabija. Mergina tiki, jog savanoriaujančių žmonių niekada nebus per daug, bet sureikšminti šios veiklos taip pat neskuba: „Savanoriavimo nereikėtų suprasti kaip stebuklo, kuris tave padarys geresniu žmogumi“. Anot jos, tai – natūralus reiškinys, kuomet kažkam padedi už tai neprašydamas atlygio.
Jeigu kaip ir Gabija susidomėjai savanorystės programomis Vokietijoje, apsilankyk svetainėje www.deineta.lt
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą