KUR KELTI SPARNUS?

Dažną šių laikų jaunuolį kamuoja studijų klausimai, ypač, kuomet pasirinkimo galimybės yra plačios, universitetų sąrašai – begaliniai, keliai studijoms užsienyje – atviri. Šį kartą nenagrinėsime universitetų ir jų siūlomų programų – kas jau daryta daugybę kartų. Šiuo straipsniu stengsimės šiek tiek „įmerkti kojas“ į studijas Lietuvoje bei užsienyje, sužinoti apie savo galimybes bei pasinaudoti kitų patirtimi, juolab, jog savo išgyvenimais su mumis dalijasi keturi buvę J. Janonio gimnazijos dvyliktokai – Simonas Žižliauskas, šiuo metu studijuojantis Didžiojoje Britanijoje University of Liverpool, Austėja Tamulaitytė, politikos mokslus kremtanti VU, Tarptautinių santykių ir politikos institute, Kaune medicinos mokslus studijuojanti Jorūnė Šuipytė ir Skaistė Liepytė, Jungtinės Karalystės Glasgow Caledonian University psichologijos bakalauro studentė.

Sprendimas, kur ir ką studijuoti, daugelio jaunų žmonių nuomone yra sunkus ir reikalauja nemažai laiko bei jėgų. Kaip tą sekėsi padaryti jums?

S. Ž.: „Apsispręsti buvo sunku, tačiau galų gale nusprendžiau rinktis tai, kas man prie širdies ir nesvetima. Universitetus rinkausi pagal jų reitingą, kitų atsiliepimus, fakultetų lygį ir galiausiai pagal tai, kokiuose miestuose yra universitetai“.

J. Š.: „Na, visų pirma, dėl savo pasirinkimo dvejojau iki 11 klasės, kada laimėjau galimybę trumpam pabuvoti mainų programoje. Dvejonės kilo po vieno tėvų susirinkimo, kuris man atminty išliks labai ilgai. Po jo grįžusi mama ilgai mane bandė perkalbėti. Tą vakarą mama diskutavo su viena mokytoja, kurios žodžius dar ir dabar atsimenu: jei Jorūnė nori studijuoti mediciną, ji privalo mesti visas visuomenines veiklas, rašymą, savanoriavimą bei dieną naktį sėdėti prie knygų - tokį sėslų, ramų gydytojo portretą piešė mokytoja. Tą kartą ilgai verkiau. Po kurio laiko išvykau į mainų programą. Turbūt tas gyvenimo etapas man ir atvėrė akis - svarbiausia suvokti, kas yra tavo hobis, o kas yra gyvenimo kelias. Kadangi 14 metų pradėjau dirbti žurnaliste delfi.lt, rašyti straipsnius man sekėsi gan neblogai, tad vis dvejojau, galbūt mano kelias ir yra žurnalistika. Šalia viso to ėjo ir savanorystė "Gelbėkit Vaikus" organizacijoje. Net ir tuomet, kai jau mokiausi biomedicinos sraute, širdy vis dar dvejojau, galbūt tiesiog bijojau. Turbūt pats likimas viską sudėliojo į savo vietas - kaip tik po trumpo laiko sekė vienas susitikimas po kito su Agne Zuokiene, Jūrate Kazickaite, o po ranka pasimaišė Eglės Aukštakalnytės Hansen knyga "Mama Afrika". Būtent palankiai susiklosčiusios aplinkybės ir padėjo suvokti, jog medicina ir yra ta sritis, kur realizuosiu save ne tik moksle, bet ir savanorystėje, o žurnalistikos žinios man tikrai padės ateityje“.


Kodėl pasirinkote studijas užsienyje, o ne Lietuvoje? Į ką, jūsų manymu, jauni žmonės, norintys studijuoti užsienyje, turėtų atkreipti dėmesį? Kas lemia sėkmę? Dėl ko nereikėtų pergyventi?

S. Ž.: „Užsienyje yra aukštesnis studijų lygis, diplomai pripažįstami visame pasaulyje (ko nepasakyčiau apie Lietuvos universitetus), taip pat atmosfera, žmonės yra gerokai aukštesnio intelektualinio lygio. Dėmesį reikėtų atkreipti į atsiliepimus. Statistiniai duomenys - tai tik skaičiai, svarbiausia yra tai, kaip jaučiasi studentai, jau ten studijuojantys. Sakyčiau, kad sėkmę lemia užsispyrimas, "juodas darbas“ išsiunčiant pareiškas (turiu omenyje darbą prie paraiškų, kad kuo geriau pristatytum save). Nereikia pergyventi, kad būsi vienas, sunkiai susirasi draugų. Čia viskas kitaip - visi draugiški, tolerantiški, maloniai bendrauja, kas savaime išsivysto į vertingus socialinius ryšius“.

S. L.: „Kad noriu studijuoti ne Lietuvoje, nusprendžiau, kuomet prasidėjo Lietuvos mokslo reformos. Visų pirma, nepatiko vyriausybės požiūris į studentus, o tai, kad mokslas tapo mokamas tiesiog išvarė iš šalies. Taigi, sprendimą priėmiau pastūmėta susiklosčiusios situacijos Lietuvoje. Galbūt nuskambės keistai, tačiau nereikėtų per daug jaudintis dėl savo metinio vidurkio. Buvau labai nustebusi, kuomet mano 11-tos klasės vidurkio, kuris stipriai viršijo 9, visiškai nereikėjo. Rašiau prašymus į 5 universitetus, du iš jų paprašė 7 vidurkio, o kiti išvis nereikalavo jokio metinio pažymio. Kur reikėtų atkreipti dėmesį, tai tinkamai įvertinti savo anglų kalbos žinias. Rašant prašymą į aukštąją mokslo įstaigą Jungtinėje Karalystėje, yra labai svarbu parašyti tinkamą motyvacinį laišką, nes jis dažnai turi didesnę įtaką negu metinis vidurkis“.


Kodėl Lietuva? Kur turėtų būti telkiamas didžiausias dėmesys, norint studijuoti šioje šalyje?

J. Š.: „Deja, užsienio dar neatsisakau. Įstoti studijuoti mediciną Europoje yra gan sunku, jei mokaisi pagal valstybinę programą. Reikalavimai diktavo savo - reikėjo būti baigusiai Tarptautinio Bakalaureato klasę. Kol kas apsiriboju vasaros praktika Sietle. Visų pirma, jei stojama į kolegiją, reikėtų pasidomėti, ar diplomas bus pripažintas užsienyje. O jei į universitetą - į studijų kokybę bei mokymosi pobūdį. Tarkim, mano pasirinkimas buvo tarp VU bei KMU (dabar LSMU). Pagal savo egzaminų rezultatus, be problemų būčiau įstojusi į abu universitetus, tačiau LSMU mokymasis ciklais man atrodė priimtinesnis, tad tai ir rašiau pirmu numeriu. Sėkmė...Egzaminuose sėkmė gali lemti 10-15%, visa kita - rodiklis, kaip mokinys sugebėjo mokytis. Žinoma, po pirmojo pusmečio medicinoje man užtektų geros savaitės pasiruošti biologijos egzaminui, tačiau 12 klasėje taip tikrai neatrodė. Braižykite minčių žemėlapius, pasidomėkite, kaip lengviau įsiminti informaciją, ieškokite kažkokio ryšio - kitaip sakant, reikia išmokti mokytis, nešvaistant brangaus laiko“.

A. T.: „Labai mėgstu keliauti ir gana dažnai tai darau. Tačiau gyventi visada norėjau Lietuvoje. Man atrodo savaime suprantama, kad tai yra šalis, kurioje užaugau, kurios kultūra ir tradicijos formavo mano charakterį, kurios švietimo sistema mane augino ir ugdė dvylika metų, galų gale čia tiesiog mano tėvynė, mano namai. Todėl atėjus laikui, kai jau pati kažką jai galiu duoti, labai norėčiau tai ir daryti. Išvažiavus studijuoti kitur, grįžti labai sunku. Be to, jei planuoju gyventi Lietuvoje, ypač politikos mokslus ir verta studijuoti čia, nes didžioji dalis gaunamų žinių lengviausiai pritaikomos mūsų šalyje. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į savo norus. Suvokti, ką iš tiesų labiausiai patinka veikti dabar ir tada bandyti ieškoti studijų programos, kuri geriausiai atitiktų norus. Pravartu pasikalbėti su jau tą specialybę studijuojančiais žmonėmis, apsilankyti fakulteto puslapyje, paskaitinėti dėstytojų rašomus straipsnius. Taip maždaug galima susidaryti vaizdą apie tai, kas jūsų ten laukia. Į ką nereikėtų kreipti per daug dėmesio, tai tėvų, senelių, dėdžių, tetų ir draugų nuomonė. Jų argumentus ir patarimus išklausyti visada verta, bet galutinis sprendimas jūsų - tai jūs, o ne giminaičiai ir draugai turėsite mokytis keturis metus, kartais mokytis sunkiai, todėl tikrai geriau tai, kas patinka“.


Ar dabar esate patenkinti tuo, ką pasirinkote?

A. T.: „Kol kas esu labai patenkinta. Tai, ką mokausi, man įdomu, dėstytojai, kursiokai ir vyresni kolegos yra tikrai puikūs žmonės, vien per tą pusmetį išmokau daug naujo, pakeičiau požiūrį į tam tikrus dalykus“.

S. Ž.: „Taip. Įstojau ten, kur norėjau, studijos be galo įdomios, jokio nereikalingo "šlamšto".


Ar lieka laiko įvairiems pomėgiams, ar viską "suryja" mokslai?

A. T.: „Nežinau, gal taip tik man, bet kuo daugiau aš visko veikiu, tuo daugiau ir spėju. Taip, mokytis reikia daug, kartais labai nelengva, bet kai įdomu, tai greitai su tuo susidoroji. Todėl man lieka laiko ir dar keturioms organizacijoms, laisvalaikio veiklai, parodoms, koncertams lankyti, su draugais susitikti. Studijos nepakeičia žmogaus kardinaliai, bent jau ne taip greitai. Tie, kurie buvo įpratę daug visko veikti mokykloje, daro tai ir toliau. Tik būnant studentu atsiveria daug daugiau galimybių ir įdomybių“.

S. L.: „Mokslai man atima labai mažai laiko, nes galiu pati susidaryti savo tvarkaraštį ir skaityti paskaitų medžiagą namuose. Daugiau laiko „suryja“ darbas. Mano studijų grafikas man leidžia dirbti apie 30-40 valandų per savaitę. Bet džiugu, kad nereikia nei vieno cento iš tėvų prašyti. Išsilaikau pati, dar į Lietuvą siunčiu pinigų ir jau baigiu susitaupyti savo svajonių mašinai“.

S. Ž.: „Čia daugiau laiko turbūt suryja pomėgiai. Mokslai yra koncentruoti, todėl lieka labai daug laisvo laiko. Jei sugebi organizuoti laisvą ir mokslų laiką, laisvalaikiui liks laiko net per daug“.

Kaip vertinate šiandieninę situaciją, jog daug jaunų žmonių studijas mieliau renkasi ne Lietuvoje?

J. Š.: „Manau, jog jie daro gerai. Palaikau juos šimtu procentu - juk ir pati žadu išvykti. Svarbiausia, grįžti į Lietuvą. Kaip mes ją kursime, jei neturėsime globalios patirties bei naujų idėjų? Kur semsimės įkvėpimo? Lietuva yra dar labai jauna, čia dar daug idėjų neįgyvendinta. Šaunu, jei jauni žmonės Lietuvą garsina geriausiuose užsienio universitetuose, stažuojasi ten ir, svarbiausia, grįžę visa tai realizuoja - dirba Tėvynei“.

A. T.: „Šiaip studijuoti užsienyje puiku - juk įdomu, viskas kitaip, ir naują šalį pamatai, ir su jos tradicijom susipažįsti, prapleti akiratį. Ypač jei išvažiuoji į tikrai gerą universitetą. Vis dėlto, tokie atvejai yra greičiau išimtis nei taisyklė. Nesuprantu to dabar vyraujančio požiūrio, kad Lietuvoje viskas blogai ir reikia būtinai išvažiuoti. Tai visiška netiesa. Jei nevažiuoji į geriausius universitetus, važiuoti tikrai nėra ko. Tai, kad universitetas yra Anglijoje ar Danijoje savaime negarantuoja jo kokybės. Lietuvoje turime puikių fakultetų, labai gerų dėstytojų, kur studijų kokybė iš tiesų yra aukšta. Todėl visada reikia žiūrėti, kokia yra jūsų norimo dalyko studijų kokybė, ar tikrai užsienyje gausite geresnį išsilavinimą. Jei esate labiau suinteresuoti studentavimu nei studijavimu, Lietuva irgi yra geresnis pasirinkimas, nes išvažiavus dažnai prireikia daugybės laiko adaptuotis, o tai atima daug jėgų ir energijos. Be to, Lietuvos universitetai irgi jau seniai nėra izoliuoti. Daugiau nei pusę medžiagos studijoms aš gaunu anglų kalba, iš mūsų fakulteto pagal Erasmus ir kitas mainų programas išvažiuoja praktiškai visi norintys, pati planuoju magistrą baigti ne Lietuvoje. Taigi puikiai galima "pačiupinėti" užsienį, praplėsti akiratį ir grįžti namo, netampant nuolat tarp dviejų tikrovių pakibusiu emigrantu“.

S. L.: „Jei tokia situacija, kad jaunimas mieliau studijuoja užsienyje, būtų susiklosčiusi prieš 3- 4 metus, kai mokslas Lietuvoje dar buvo nemokamas, tuomet tikrai stebėčiausi, tačiau šiandien tai jokia staigmena. Nenoriu girti tų, kurie išvažiuoja, ar tų, kurie lieka. Vieni yra didvyriai, kiti -savižudžiai. Žmonių prigimtis - glaustis ten, kur šilčiau, patriotizmas čia niekuo dėtas“.


AČIŪ STUDENTAMS UŽ POKALBĮ!