Nors Radvilei dar tik dvidešimt septyneri, ji jau spėjo pabuvoti Lietuvos Respublikos Seimo nare, o 2009-aisiais tapo ir europarlamentare. Buvusi Lietuvos užsienio reikalų ministro padėjėja ir tarptautinio projekto „Apgink Baltijos jūrą, kol ne vėlu“ koordinatorė yra viena iš nedaugelio jaunosios kartos atstovių Lietuvoje, drąsiai kopiančių politinės karjeros laiptais.
Radvile, kas paskatino tave imtis politikos?
Daug įtakos mano sprendimui turėjo šeimos tradicijos ir pažiūros. Mano tėtis yra istorikas, todėl nuo mažens skatino atsakomybės už savo šalį jausmą. Man, kaip jaunai pilietei, rūpėjo tautos ateitis ir tolesnis jos likimas.
Ką apie politiką žinojai prieš tapdama Seimo nare?
Politinį kelią pasirinkau jau šį tą žinodama: gerai išmaniau partijų struktūrą, turėjau nemažai darbo su Seimo nariais patirties. Dar būdama paauglė aiškiai susiformulavau savo politinę poziciją, aktyviai dalyvavau jaunimo politikos forume, priklausiau įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms.
Kaip tapai europarlamentare?Į Europos Parlamento rinkiminį sąrašą mane iškėlė Tėvynės Sąjungos Politikos komitetas. Tai buvo netikėtas pasiūlymas, todėl į naujas pareigas žiūrėjau atsakingai bei stengiausi kuo geriau atlikti savo darbą.
Kokie šio darbo privalumai ir minusai?
Nors pareigos, kurias užimu, atima iš manęs daug laiko – spartus tempas pamažu tapo mano kasdienybės dalimi. Šis darbas atnešė man neįkainojamos patirties, jaučiu, jog esu atsakinga už visuomenei svarbius dalykus, jog mano pastangos turi įtakos kitiems.
Valdžioje atsidūrei be politikos mokslų diplomo. Kaip tau tai pavyko?
Kaip ir minėjau, daug domėjausi politika ir ją gerai išmaniau. Tikslą pasiekti padėjo didžiulis noras ir žingeidumas. Visgi, šiandien jaunam žmogui sunku užsitikrinti vietą valdžioje, senieji politikai nepriima naujovių ir konkuruoja su jaunąja karta.
Su pašnekove bendravo Greta Vaičeliūnaitė
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą