Apie gimnaziją - 160-oji abiturientų laida

Mantas JANKUS:

- Gimnazija man asocijuojasi su labai daug įsimintinų įvykių. Vienas iš jų - teatro
studija "Jeigu...", kurios narys buvau ketverius metus, taip pat veikla Mokinių seime,
kuriame dalyvaudamas pažinau gimnaziją iš visai kito "kampo". Ir, žinoma, Mokytojai (šį žodį tariu iš didžiosios raidės), nes niekada nebuvau sutikęs tokių nuoširdžių ir taip gerai savo darbą išmanančių žmonių. Juliaus Janonio gimnazija man visuomet bus geriausios gimnazijos etalonas.

Tadas ŠAKŪNAS:


Tik baigęs mokyklą supratau, kokia gimnazija brangi. Niekada negalvojau, kad jos
pasiilgsiu. Mokytojai, iš pradžių atrodę svetimi, iš tikrųjų buvo antrieji tėvai,
mokyklos bendruomenė - šeima. Visada jaučiausi mažos, ambicingos, tolerantiškos
bendruomenės narys.

Augustė TOMKUTĖ:

- Man svarbiausia buvo išleistuvių diena, nes reikėjo atsisveikinti su įprasta aplinka ir mielais žmonėmis. Metai, praleisti gimnazijoje, buvo tarsi vienas didelis įvykis. Vos pagalvojusi apie
gimnaziją, prisimenu auklėtoją Vyšniauskienę, kuri dėl mūsų labai stengėsi. Neįmanoma pamiršti ir nuostabių ketvirtadienių, kai įžengus pro mokyklos duris, pasitikdavo žuvies kvapas... Su šypsena prisimenu ir teatro studijos repeticijas, visada lekiančią pavaduotoją Daivą, kuri atras laiko kiekvienam. Visi prisiminimai - tik patys geriausi.

Justina MAZRIMAITĖ:

- Buvo labai daug įsimintinų dalykų. Ką reiškia vien metai „seimuke“: kiek
naujų pažinčių, kelionių ir susitikimų duota! Vis dėlto pats įsimintiniausias įvykis
- išleistuvės. Kai dainavau paskutinį kartą visai mokyklai, tėveliams... Toks
dvilypis jausmas, bet buvo labai gera...


Austėja KAUBRYTĖ:

- Manau, buvome buvę geri vaikai, bet retkarčiais sutardavome neiti į pamokas.
Ypač saulėtomis dienomis. Nežinau, kaip kiti, bet mes nebėgdavome iš pamokų. Mes labai
gražiai atsiprašydavome mokytojų, sugalvodavome įvairiausių, neįtikinamiausių priežasčių. O išėję laiką leisdavome kokioje nors žymiai patrauklesnėje vietelėje nei mokyklos suolas. Dėl to reikėtų atsiprašyti savo mokytojų ir padėkoti už jų supratingumą bei atlaidumą. Prisimenu, didžiausias siaubas būdavo būti pastebėtam mokytojos L. Burzdienės ką nors negero darant. Nuoširdžiai myliu ir gerbiu šią mokytoją, ji - asmenybių ugdytoja. Nusirašinėjant prieš anglų kalbos pamoką, reikėdavo būti labai atsargiam, nes vis kamuodavo jausmas, jog mokytoja pamatys... Todėl ilgainiui nustojome nusirašinėti.

Parengė Vidmantė DUBICKAITĖ, IV a klasė