Buvęs Juliaus Janonio gimnazijos abiturientas Emilis Imantas Ivaškevičius studijas šiais metais iškeitė į savanorišką veiklą Vokietijoje. Vaikinas drąsiai teigia, jog savanoriavimas priklauso nuo siekių ir tikslų, kodėl tai norima daryti. Svarbiausia priežastis, kodėl E. I. Ivaškevičius šiuo metu savanoriauja Vokietijoje, pasak jo paties, yra noras išmokti vokiečių kalbą, pasiruošti studijoms, pažinti svetimą kultūrą, save bei augti tikėjime.
Sunku dažnai keisti gyvenamąją vietą
Vokietijoje E. I. Ivaškevičius atsidūrė ne pagal savanorystės programą, o pažįstamų misionierių dėka. Nors Rahden bendruomenėje, kurioje šiuo metu jis gyvena, savanorystės sąvoka nėra gerai žinoma, vaikinas turi ką veikti. Kaip jis pats sako, daugiausia laiko praleidžia tarp įvairių tikinčių žmonių, dirba su vaikais, jaunimu ir suaugusiais, kiekvieną mėnesį gyvena skirtingose šeimose, užsiima tuo, ką mėgsta ir gali geriausiai, turi galimybę dirbti ūkinius darbus. „Sunkiausia būna, kai reikia kraustytis į kitą šeimą, nes prie vienos spėji priprasti, būna gerai, o žiūri, kad jau mėnuo praėjo ir laukia nauja šeima“ – apie patiriamus sunkumus kalba buvęs abiturientas.
Nuo muzikos pamokų iki žemės ūkio darbų
Rytais nuo 8h iki 13h vaikinas lanko vokiečių kalbos kursus, pirmadieniais moko mokinius muzikos, antradieniais dalyvauja vakariniuose paauglių susitikimuose - yra vienas iš grupės vadovų, likusiomis dienomis būna su jaunimu. Savaitgaliais eina į seminarus, groja pamaldose arba užsiima įvairia veikla, skirta jaunimui. Laisvu laiku dirba ūkinius darbus, tvarko aplinką lauke arba padeda tiems, kam reikia pagalbos.
Įgyti ne tik mokytojavimo, bet ir statybos-restauracijos pagrindai
E. I. Ivaškevičius teigia, jog savanoriaudamas Vokietijoje išmoko mokytojavimo ir socialinio darbo. Vaikinui smagiausia buvo mokytis gręžti, pjauti, konstruoti, kalti ir susipažinti su įvairiais statybos-restauracijos pagrindais. Kalbėdamas apie įgytą patirtį, E. I. Ivaškevičius nepamiršta pridėti ir stiprėjimo tikėjime, santykyje su Dievu, tapimo vyriškesniu, kitokio pasaulio suvokimo įgijimo.
Kartais savanorystė gali būti laiko švaistymas
Paklaustas, ką mano apie retkarčiais vyraujančią nuomonę „kam savanoriauti, jei už tai niekas nemokės“, vaikinas teigia, jog taip mąstančiam žmogui pasakytų, kad jis yra ir teisus, ir neteisus, nes savanoriavimas priklauso nuo tikslo, intensijos, dėl ko žmogus užsiima tokia veikla. Jei žmogus ryžtasi savanoriauti tik norėdamas nukeliauti į šiltus kraštus, pažiūrėti, kaip žmonės Afrikoje ar kitur gyvena, tai ir bus laiko švaistymas, nes žmogus tik pavargs, nusivils ir praleis metus nieko nepešęs. Bet jei žmogus tikrai norės padėti kitiems, išmokti kažko naujo, tuomet apsidairys aplinkui ir išnaudos kiekvieną galimybę. E. I. Ivaškevičiaus manymu, tuomet visi bus patenkinti, ir savanorystė įgis prasmę. „ Savanorystė - tai nusižeminimas, tarnavimas kitiems, remiantis tokiu požiūriu - „Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje." (Mt 6,1) – į klausimą „Kas yra savanorystė?“ atsako jaunuolis.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą